 | | 2019-03-25, 19:51 | |
| Lexie nemėgo skrydžių su lėktuvais, tad kelionė ją itin išvargino. Nuo Kambodžos iki Los Andželo buvo nemažas kelio gabalas, todėl teko kelis kartus persėsti, skrydis truko tikrai nemažai valandų, todėl pagaliau paskutinio skrydžio lėktuvui nusileidus ant žemės, mergina netvėrė iš džiaugsmo kuo greičiau ištrūkti iš jo. Prieš dvylika valandų mergina skambinosi tetai Wayne per viber programėlę teiraudamasi ar viskas gerai, ar kas nors ją oro uoste pasitiks, ar reikės su taksi ieškoti jos sūnaus adreso. Visgi, teta patikino, kad Geraldas pasitiks ją oro uoste ir Lexie neteks plavinėti po nepažįstamą vieną didžiausių Amerikos miestų vienai. Išėjusi pro vartelius vien tik su rankiniu bagažu, mėlynplaukė praėjusi pro oro uosto patalpas visur dairėsi aštuoneriais metais vyresnio pusbrolio. Vienoj rankoj laikė savo nedidelį lagaminą, o kitoj - telefoną su pajungta naujausia pusbrolio nuotrauka feisbuke. Visgi, Geraldą ji matė paskutinį kartą prieš aštuonerius metus, tad bijodama apsipažinti, ištempusi kaklą ieškojo jo veido tarp žmonių vis dirsčiodama į ekraną telefone. Los Andželo oro uostas buvo didelis, žmonių čia apstu, todėl nemėgdama tokių prigrūstų vietų ir neradusi pusbrolio, Lexie nusprendė išeiti laukan. Sustojusi prie įėjimo tokia pasimetusi dairėsi į šalis, negi Geraldas pamiršo pasiimti savo pusseserę? Nors logiškai mąstant... LA didelis miestas, gal vaikinas įstrigo kamščiuose, todėl Lexie nusprendė dar penkiolika minučių palaukti, o jei nesulauks pusbrolio, tai paskambins tetai dar kartą.
Geraldas nėra iš tų žmonių, kur verstųsi per galvą dėl kitų. Net jeigu tai tikrų tikriausia vaikino pusseserė. Jis menkai ką prisimena iš savo vaikystės, tėvas savo nuolatiniu girtavimu ir agresija privertė jį iš namų kraustytis dar ankstyvoje paauglystėje, žinoma, dažniausiai glausdavosi nakčiai pas draugus. Iš mamos dar vakar sužinojęs, kad Lexie reikia pagalbos Gerald nebuvo itin patenkintas, šiaip ar taip jis vienišas žmogus, pripratęs prie savo nedidelių apartamentų Los Andželo centre, todėl idėja, jog namus nuo šiol reikės dalintis su dar vienu žmogumi jo visai nedžiugina. Bet vis tik vyras neatsisakė suteikti prieglobstį pusseserei ir, nors kiek vėluodamas, jau važiuoja link oro uosto. Galvoje visiškai tuščia, nes vakar gerokai padaugino alkoholio su draugais bare, o vėliau vos neužsimušė dalyvaudamas apsvaigęs nelegaliose lenktynėse, todėl ne nuostabu, jog Wayne skruostą puošia dar šviežias nubrozdinimas, visai kaip ir dešinės rankos krumplius. Pagaliau pasiekęs oro uostą Gerald pastato automobilį aikštelėje, nes nenutuokia kiek laiko teks praleisti bandant surasti prieš beveik dešimt metų matytą žmogų. Lexie stovinčią lauke ir besidairančią Geraldas pastebi ne iš karto, nors jos plaukai išsiskiria iš tūkstantinės pilkos masės. Išsitraukęs telefoną surenka mamos numerį, ketina pasitikslinti kaip atrodo jo pusseserė, nes jis tai tikrai prieš vykdamas čia nesidomėjo moters išvaizda, tik prisimena ką ji veikia LA ir kokio amžiaus. Dar kartą apsidairo po lauką ir vyro akys pagaliau užkliūva už nedidelio ūgio merginos mėlynais plaukais, tad jis ta linkme ir nueina.
- Lexie? - paklausia be jokių įžangų, nemėgsta dirbtinų pasisveikinimų ir apskritai situacijos aiškinimų. Kai moteris atsisuka Gerald išsyk atkuria vaizdą iš praeities, prisimena dar ją visai vaiką, anksčiau daug laiko praleisdavo kartu, o mėgstamiausias Wayne'o užsiėmimas būdavo erzinti Cox. Pastebi, jog Jazzlyn turi daiktų su savimi, bet nepasisiūlo perimti ir panešti. Jis užaugo tokioje aplinkoje, kur kiekvienas stovi pats už save ir vyro tas visuomenės įdiegtas faktas apie silpnesniąją lytį nejaudina ištikus tokiai situacijai.
Ši situacija, kuomet reikia laukti asmens nepažįstamam mieste, kad tave pasitiktų, kažkiek Lexie priminė situaciją, kai prieš metus ji pirmą kartą atskrido į Kambodžą. Tik ten buvo viskas kur kas kebliau, praktiškai niekas nemokėjo anglų kalbos, tad susikalbėti su vietiniais žmonėmis buvo neįmanoma. Bet iš kitos pusės, ją pasitinkantis žmogus tuomet nevėlavo, turėjo nemažą plakatą su jos vardu, o oro uostas buvo pakankamai mažytis, kad jame nepasiklystų. Šiandien buvo daug maišalynės, žmonės įeidavo ir išeidavo iš oro uosto vienas po kito, tad dairytis žemaūgei merginai prieš aštuonerius metus matyto pusbrolio buvo velniškai sunku. Po dešimties minučių konkretaus stovėjimo vietoje ir laukimo, Lexie jau buvo berinkanti tetos numerį, tačiau netrukus išgirdo savo vardą ir pakėlusi akis pamatė vyrišką krūtinę. Teko vos ne į dangų užversti galvą, kad pamatyti prašnekusio veikėjo veidą ir pastebėjusi pažįstamus bruožus, mėlynplaukė lengviau atsikvėpė. Susilaikė nuo komentaro apie pusbrolio ūgį, nes jis atrodė kaip tikras milžinas. Aišku, kai ji buvo dešimties jis irgi ne ką žemesnis jai atrodė, bet per tiek metų tiesiog pamiršo ką reiškia būti šalia aukštaūgio Geraldo.
- Labas, - pasisveikino mergina su kuklia šypsena, jai buvo kažkiek nepatogu, kad taip kone įsiprašė į jo namus ir dar gaišina jo laiką paprašiusi tetos atsiųsti sūnų net į oro uostą, kadangi Los Andžele ji visiškai nesigaudė. Tuo pačiu paslapčiomis mergina nužiūrinėjo pusbrolį, kuris per tiek metų smarkiai pasikeitė. Suvyriškėjo, aprangos stilius skoningai pasikeitė, pečiai praplatėjo ir rodos dar keliais centimetrais paaugo. - Nesitikėjau, kad susitiksim būtent tokiom aplinkybėm... gal per kokį močiutės aštuoniasdešimtmetį, bet ne... taip, - nervingai nusijuokė Lexie, jai vis dar buvo nejauku ir šiaip labai draugiškai Geraldas neatrodė nusiteikęs, vien tas nubrozdintas skruostas ir atidaužyti krumpliai nekėlė didžiulio pasitikėjimo.
Vos tik Lexie pasisveikina, Gerald trumpai linkteli galva ir iškart užsideda akinius nuo saulės, lyg vengdamas artimesnio kontakto su savo gimine. Tuoj pat iš kišenės išsitraukia cigarečių pakelį ir prisidega vieną. Įpratęs niekam savo cigarečių nesiūlyt, nes kompanija su kuria paprastai trinasi visuomet būna apsirūpinusi savais resursais, dažniausiai - žole. Beveik kaip ir Lexie vyras susilaiko nuo komentaro apie jos žemą ūgį, bet spėja nužvelgti mėlynplaukę nuo galvos iki kojų, jeigu ne jo motina su netikėtu skambučiu ir ganėtinai konkrečiu pusseserės išvaizdos apibūdinimu, jis tikrai nebūtų atpažinęs jos gatvėje. Lexie žiūrėjimas į jį iš aukšto sukelia vyrui šypsnį, kurį tuoj pat sutramdo įtraukdamas gilų dūmą ir išpūsdamas jį tiesiai virš Jazzlyn galvos.
- O jai dar nėra aštuoniasdešimt? - staiga paklausia žvelgdamas į merginą pro tamsius akinius, bet taip jis jaučiasi saugiai ir jaukiai, o jam asmeniniai poreikiai visada svarbiausi. Nukrato pelenus į tam skirtą šiukšliadėžę šalia įėjimo, kitą ranką susikiša į juodo švarko kišenę ir vėl vogčiomis stebi Lexie plaukus, aprangą, pamažu ima suvokti, jog joje nebeliko tos Jazzlyn, kuri neleisdavo Geraldui atsikvėpti ir dažnai parodydavo savo jautresnę pusę. Bet tada jie buvo vaikai. Tik Wayne kažin kodėl žiūrėdamas į pusseserę nebejaučia to šeimyninio prisirišimo, viskas taip nutrūkę, pamiršta. - Čia viskas ką turi su savim? - paklausia apie bagažą ir, nors Lexie nemato, pavarto akis. Įtraukęs dar porą dūmų pakelia galvą į praeinančius žmones, kažkur tolumoje užmatęs pažįstamą veidą pamojuoja, o Geraldo veidą nutvieskia platesnė šypsena. - Galim važiuot, - priduria užgesindamas cigaretę ir jau kitą ranką įsigrūsdamas į švarko kišenę. Kai kartu su Lexie pradeda eit link mašinų aikštelės jis vėl instinktyviai nužvelgia figūringą pusseserę, tyliai susikeikia ir nusiima akinius, o jiems pasiekus automobilį Wayne pasisuka į mėlynplaukę išsitraukęs raktelius atrakina mašiną. - Mesk daiktus ant galinės sėdynės, - liepia ir atsidaro vairuotojo dureles, vis dar akimis sekdamas taip seniai matytą Lexie.
Vos tik Geraldas išsitraukė cigarečių pakelį, Lexie vylėsi, kad pasiūlys ir jai. Savąsias ji sutraukė tarp skrydžių iš to nepakeliamo streso ir dabar velniškai norėjo parūkyt, bet paprašyti pasivaišinti nedrįso. Apskritai atrodė, kad neliko nieko, kas jungė pusseserę su pusbroliu nuo to laiko, kai ji dar buvo vaikas. Per ilgai jiedu nebendravo, o iš vaikystės Lexie pamena per mažai, kad sugebėtų akimirksniu persilaužti ir su Geraldu bendrauti lyg su savu. Visgi, per daug metų jiedu nesimatė, apie Geraldą Lexie žino tik iš savo ir jos mamos kalbų - tad praktiškai ne kažin ką, neatrodė, kad jis labai daug bendrauja su savo mama. Priedo, pati Cox nuo visuomenės buvo visus metus atsiribojusi, nors susiskambindavo su mama, tačiau tą darydavo itin retai, mat kaimas, kuriam Lexie gyveno neturėjo bevielio interneto.
Spoksoti į Geraldo veidą užvertus galvą - vargino sprandą, todėl Lexie žvilgsnis netrukus pradėjo klaidžioti tarp žmonių ir pakankamai judrios oro uosto gatvės. Džiaugėsi, kad oras čia taip pat buvo šiltas, nes visas garderobas kurį turėjo su savimi pasiėmusi, buvo vien vasariški drabužiai. Paklausus vaikinui apie močiutę, Lexie tik papurtė galvą. - Kiek žinau nėra, tu gi arčiau jos gyveni, anūkas numeris du, - prunkštelėjo Cox, atsimena, kaip vaikystėje pusbrolis pykdavo, kad mažoji anūkė kur kas daugiau močiutės dėmesio gaudavo arba jam užkraudavo tokius darbus, nuo kurių mažoji būdavo atleista. Paklausus apie bagažą, Lexie linktelėjo ir pati užsirioglino nuo saulės akinius nuo kaktos ant nosies. - Jop, viskas, - patvirtino balsu, realiai mergina apskritai pastaruosius metus priprato prie minimalizmo, neapsikrovė daugiau negu būtiniausiais daiktais, mat ją ribojo ir biudžetas, ir apskritai neturėjimas tikros gyvenamosios vietos. Paraginta pusbrolio Lexie nusekė jam iš paskos, kone spoksodama į jo nugarą, kad tik nepamestų iš akių. Buvo juokinga, mat kai Geraldas dėjo vieną žingsnį, Lexie turėjo dėti du, todėl jam ramiai einant, mergina kone skubėti turėjo. - Nu ir didelis tu užaugai, - sumurmėjo pasiekus mašiną, pravėrusi galines dureles padėjo lagaminą už priekinės sėdynės, ant žemės, mat jis buvo nedidelis, o tada uždarė dureles. Atsidariusi priekines, netrukus atsisėdo, diržo nesisegė, nemėgo to jausmo, kai jis įsiveržia tarp papų. Norėjo paprašyti užsukti Geraldo į parduotuvę, bet vėlgi nedrįso, nusprendė kiek vėliau pati į kokią artimiausią nueiti nusipirkti cigarečių ir higienos priemonių.
Kažkaip jis net nemano, jog žemaūgė Lexie galėtų rūkyti, todėl susidarytas klaidingas įspūdis nepaskatina vyro pasiūlyti cigaretės ir jai. Kai pusseserė primena Geraldui apie močiutės elgesį su jais abiem, šis tik gūžteli pečiais, iš esmės Jazzlyn teisingai mano, Wayne su savo šeima ryšių beveik nepalaiko, jau mažiausiai aštuonerius metus gyvena pilnai atsiskyręs nuo praeities ir joje esančio girtuoklio tėvo. Su mama bendrauja tik tiek, kiek būtina ar per didžiąsias metų šventes, todėl ji net nežino, jog sūnus spėjo du kartus pakeisti darbą ir dvigubai daugiau - merginą. Šiuo metu Geraldas vienišas ir nieko neieškantis, užknisa vestis moteris į restoranus ir už jas visur mokėt.
- O tu be galo maža, - tarsteli pakomentuodamas jos ūgį ir nusišypso. Kai Lexie įsėda į automobilį, tuoj šalia atsisėda ir Wayne, užtrenkęs dureles iškart siekteli čia pat pasidėto mineralinio buteliuko ir atsigeria iš jo. Pats prisisega saugos diržą, šiaip gal ir nesisegtų, bet grynai įprotis iš lenktynių, kai visada turi saugoti save, jei nori pajusti adrenaliną. Žvilgteli į veidrodėlius, užkuria mašiną ir tik tada pastebi, jog Jazzlyn sugalvojo nesisegt diržo. - Diržą prisisegam, - griežtokai paliepia ir pasuka galvą vėl į priekinį stiklą, uždeda kairę ranką ant vairo, pradeda vienu pirštu daužyt į jį, belaukdamas kol pusseserė paklausys ir prisisegs diržą. Netrukus pasileidžia muziką, tai šioks toks ženklas, jog Gerald nėra nusiteikęs visą kelią iki buto kalbėtis su Lexie. - Ką žadi veikt Los Andžele? - paklausia vis tik ištvėręs tyloje vos kelias minutes.
- Wow, druskos ant žaizdos, - nusijuokia Lexie, per daug į galvą neimdama dėl savo ūgio, nors ji ir buvo maža, gyventi netrukdė. Būdavo situacijų, kai ji tarkim parduotuvėse nepasiekdavo viršutinių lentynų ar koncertuose praktiškai nieko nematydavo, kartais drabužių užknisdavo ieškoti tokio mažo dydžio, tačiau daugiau minusų nepastebėjo. Na, galbūt dar vienas prisidėjo šiandien - kad paskui ilgakojį pusbrolį sekioti kiek vargina. Paraginta prisisegti diržą, Lexie pavartė akis, žiauriai nemėgo tokių dalykų, kurie kėlė diskomfortą, bet griežtas jo balsas įtikino prisisegti. Bet tik dalinai, dalį kuri turėjo prispausti krūtinę prie sosto, Cox užsimetė už nugaros, tad ją realiai laikė tik ruožas ties pilvu. Iš esmės ji prisisegė, tad nelabai gali prie ko prikibti.
Lexie buvo sąlyginai dėkinga, kad Geraldas pagarsino muziką, mat pačiai dar buvo nejauku šalia seniai matyto pusbrolio, vis dar jautėsi jam kaip šuniui penkta koja, tad norėjosi per daug nesimaišyti. Tačiau kai jis pats ėmė klausinėti, Lexie užsikėlė akinius ant kaktos ir pasuko galvą į Geraldą. - Mama nesakė? Įstojau į Kalifornijos universitetą, mokysiuosi kinematografijos, - kiek nustebo, kad teta neminėjo dėl ko čia tai Lexie prireikė gyvenamojo būsto. Dirbti važiuoti juk galėjo betkur, LA juk pragyvenimas tikrai pakankamai brangus, tačiau įstojus į tokią vietą nesinorėjo praleisti galimybės. - O ką tu veiki Los Andžele? - lygiai taip pat paklausė, mat iš tetos nieko pakankamai konkretaus ir neišgirdo.
Jos dalinis prisisegimas kiek suerzina vyrą, bet nieko garsiai nebepasako, galbūt taip pat, kaip ir ji, nesijaučia jaukiai ar pakankamai atsipalaidavęs, kad galėtų svaidytis perdėtais priekaištais ir demonstruoti savo storžieviškumą. Faktas, jog jie giminės ir dar pirmos kartos pusbrolis ir pusseserė kažkiek priverčia Gerald savo pagiringą nuotaiką nors trumpam nustumti į šalį. Pajudėjus iš aikštelės ir išvažiavus į pagrindinį kelią vyras padidina greitį ir yra beveik tikras, jog kitą kartą Jazzlyn gerai pagalvos prieš sėsdama į jo automobilį. Krumpliai pabąla vyrui spaudžiant vairą, o jo akys laksto po visur, tik neužsibūna ties Lexie. Ar gali viskas tarp jų būti taip awkward? Kai mėlynplaukė prabyla paminėdama universitetą, Gerald lėtai, tarytum sau, palinksi galva ir dar padidinęs greitį aplenkia kelias mašinas, kas iškart sukelia jam šypseną. - Sakė. Galvojau čia atmazai, - pasako nuoširdžiai ką galvojo iš pat pradžių išgirdęs apie Lexie studijas. Sulaukęs to paties klausimo Wayne kietai sučiaupia lūpas, pasuka galvą į šalia sėdinčią pusseserę, jo akys šiuo metu negali žiūrėti niekur kitur, išskyrus jos nuogas kojas. Giliai atsidusęs vyras vėl sutelkia dėmesį į kelią, pirštais pradeda mušti į vairą pagal grojančios muzikos ritmą. - Dirbu. Prie eksporto ir importo, - pasako taip kaip ir yra, tik Lexie nežino, jog toks darbas tėra tik priedanga tikrąjai Geraldo veiklai su mafija ir nelegalių lenktynių organizavimui, iš kurių didžiausias pelnas ir eina. - Galvoji susirast darbą šalia studijų? - paklausia užmesdamas akį į veidrodėlį.
Lexie paskutinį kartą kai sėdėjo automobilyje, praėjo kiek? Metai? Kambodžoje ji gyveno tikrai labai primityviomis sąlygomis, praktiškai visur keliavo pėsčiomis, tik išimtinais atvejais tekdavo keliauti automobiliu - tą kartą kai ją paėmė iš oro uosto. Todėl tikrai buvo pamiršusi ką reiškia didelis greitis tokioje nedidelėje transporto priemonėje. Automatiškai Lexie įsikibo į durų rankeną, kai pusbrolis paspaudė, bet pro jos kietai sučiauptas lūpas nepraslydo joks komentaras ar prašymas bent šiek tiek padoresniu greičiu vairuoti. Ji pirmą kartą matė kaip vairuoja Geraldas ir atrodė, kad tai tiesiausias kelias į mirtį. - O tu rimtai nurašęs mūsų giminę, - leptelėjo Lexie neatplėšdama žvilgsnio nuo kelio, nes taip nardydamas pusbrolis tarp mašinų rimtai atrodė, kad į nors vieną tikrai atsitrenks. Šiaip taip mįslingai pasakius apie savo veiklą, kilstelėjo mergina antakius, nieko nesupratus. - Dirbi su siuntomis ar kaip suprasti? - paklausė dar vieno klausimo, net jei ir suprato, kad Geraldas nelabai nori kalbėti apie savo veiklą. Šiam paklausus apie darbą ir pačiam dūrus į skausmingą vietą, Lexie atsiduso. - Ką žinau, žiūrėsiu kaip su mokslais, ar lieka laisvo laiko, - gūžtelėjo pečiais, darbo tikrai mergina nebijojo, tačiau ko bijojo - tai prarasti dalinai valstybės apmokamą studijų vietą, mat mokslų apmokėti tikrai tėvai neišgalėtų, jiems kur kas lengviau nusiųsti pragyvenimui šiek tiek dukrai pinigų.
p.s. dar bus iš oro uosto postų, kur G vežė L pasitikt Bernardo |
|
